SPASSIGHJATE LITERARIE : U murtulaghju di a prumissa”

U MURTULAGHJU DI A PRUMISSA.

 

Mariu è Mariuccia  s’amavani tantu chì s’erani prumissu  di mai spiccà si .

 

U babbu di Mariù vidia ch’eddu cuminciava à invichjà è hà pinsatu chì u mumentu era vinutu di truvà li una moglia.

 

U me figliolu, u Sgiò Lisandru hè vinutu à veda mi è hà prupostu di dà ti  in matrimoniu a so figliola Margarita, astuta, bedda come u ghjornu è ancu più ricca chè noi. Aghju dittu chè sì à a to piazza. »

-« O bà, quissa ùn si pò ! A sà bè ch’aghju prumissu à Mariuccia di spusà la ! »

 

U babbu sapia comu fà inc’u so figliolu.  À rombu di ripeta, Mariu s’hè lacatu scunvincia è hà finitu pà accunsenta.

Quandu Mariuccia hà imparatu a nutizia, hè cascata malata è ùn s’hè più vista in paesi.

Un ghjornu an’imparatu ch’edd’era morta di malincunia. L’ani intarrata à spiccera senza mancu cascia nè croci, parchì era più chè povara.

 

Mariu si n’hè scordu prestu è s’hè maritatu incù Carulina, a figliola di u Sgiò . Era brava, beddissima, ricca è campaiani cusì felici ch’ùn hè statu tantu à scurdà si di Mariuccia.

 

Una sera ch’edd’erani chjinati è durmiani, una mani ghjacciata tocca a faccia di Mariu chì briona  impauritu, è sveghja a so moglia, morta di paura videndu un murtulaghju tuttu vistutu di biancu vicinu à u lettu.

 

Chì ci hè ? Qual’hè ? Chì vuleti ? »

Socu eiu. Mi ricunnosci à a boci ? » dici scaccanendu Mariuccia ! 

 

Era edda, murtulaghja vultata da quandi, pà fà pagà à Mariù i so turmenti.

Cacciatu u linzolu biancu chì a cupria, piglia è si metti in lettu à mezu à u coppiu !

 

Ghjacciati di paura, ùn ani pussutu sarrà l’ochji  di a nuttata,  à quandu à punta di ghjornu u ghjaddu hà lampatu u so « Cucurucù ! Cucurucù ! », Mariuccia hè sparita.

 

Sò andati currendu à veda u preti pà cuntà u passatu è veda ciò chì si pudia fà.

Ci voli à binidiscia u lettu »  risposi u Curatu, chì s’hè carcu di stuvigli pieni è hà intrusciatu tutt’a casa d’acqua biniditta.

 

Ma a sera, Mariuccia hè affaccata torna è s’hè missa  in lettu à mezu à i sposi mantagati.

 

Tutt’i seri, un mesi in quà, hè vultata pà invilanà li u sonnu, è ancu  a vita. Issa sera, s’hè missa dinò à mezu in u lettu, hà strintu à Mariù in i so bracci ch’ùn firmaiani chè l’osssi dicendu :

À la fini sè u meiu, Mariu amatu, sarè sempri u meiu è nimu ùn ci pudarà spiccà ! »

 

Hè talmenti vera chì in i so bracci, Mariu vinia ghjustu di mora !

 

L’ani intarratu in a stessa fossa chè Mariuccia, è u so murtulaghju ùn hè più mai vultatu .